Apeigos

  Rimties būsena, atsirandanti mergvakaryje, nuotaką turi gaubti per visas vestuves. Ji ypač nusako jaunosios namuose atliekamų dainų pobūdį. Atliepdamos kuriai nors konkrečiai apeigai, jos kalba apie nuotakos išskyrimą iš seselių pulko („Jaunosios ieškojimo” dainų ciklas), bernelio ir mergelės susikalbėjimą („Pasėdo” dainos), bernelio atnešamą vainiką ir būsimus naujus darbus  — anksti kelti, vėlai gulti, darbeliai daryti („Vainiko įteikimo” dainos). Kartojasi ir pabrėžto graudumo gaida, nors ir ne tokia slogi, kaip vestuvių išvakarėse, daug dainų dainuojama apie našlaitę, kuri prašo gegutę, kad tėvelius pabudintų, kuri ketina eiti į kalnelį klausti, kaip ištekti dovanų, ir t. t. Taip at­sisveikinama su tėvais, ruošiamasi jungtuvėms.

Iki jungtuvių ir po jungtuvių atliekamose apeigose yra ar­chaiškų elementų, kurie kartais vestuvinei rimčiai suteikia drama­tinį atspalvį, atitinkamai paveikdami ir dainų turinį.

„Graudžiausia valanda”, kaip sakoma „Svotbinėje rėdoje”, esanti nuotakos atsisveikinimas. Atsisveikindama ji „su grau­džiomis ašaromis lenkiasi ligi žemei savo tėvams, giminei ir visiems, bučiuodama kojas”. Ryškiai šis epizo­das nupasakotas Mažosios Lietuvos vestuvių apraše: „Vos tik palyda radosi ankštame klėties ruime, kaip tuojau visuotiniu verksmu ir raudojimu pratrūko ilgai slopintas skausmas, gavęs dabar visą valią: kelissyk pradėta daina nuščiūdavo suspaustoje krūtinėje, ir skambėjo tiktai garsi dejonė ir rauda. Šiurpas ėmė matant, kaip su šalta rezignacija, žvelgdama apstulbusiu žvilgs­niu, nuotaka atsisėdo į kėdę ir dabar sėdėjo palenkusi galvą, lyg laukdama kas valandėlę pakibusio ties ja mirtino smūgio”.

Jaudinančio atsisveikinimo esmė — ne vien atsiskyrimas nuo savo šeimos, bet, senoviniu įsitikinimu,— ir nuo gilesnių šaknų, siejančių žmogų su gimtine. Apie tai kalba viena iš atsisveiki­nimo apeigų — nuotakos ėjimas aplink stalą. Nuotaką apvesdavo tris kartus tėvas arba pusbroliai. Užuot ėję aplink stalą, anks­čiau, kol dar vidury pirkios būdavo atviras židinys, eidavo aplink židinį. Ėjimas apie stalą ar židinį — tai atsisveikinimas su prie ugnies gyvenančiomis namų dvasiomis, kurios globoja ir saugo namiškius nuo priešiškų jėgų. Atsiskyrimas reiškia apskritai ins­tinktyvių prigimties ryšių su aplinka pakirtimą. Nutrūkstant tiems nematomiems ryšiams, apima neviltingas bejėgiškumas ir liejasi virkavimų ašaros.

Tokioms mintims dingstį duoda kai kurios apeigos, kaip vada­vimas, kraičio išvežimas. Pirmojoje apeigoje „perkama” nuotaka: pirkimu čia vadinamas abiejų vestuvininkų būrių dovanų — pini­gų dėjimas nuotakai. Kraičio išvežimo apeiga reikalauja išpirkti kraičius — pamokėti nuotakos motinai ir seseriai, saugojančioms kraičkubilius. Nuotakos pirkimas, simboliškas užmokestis už jos kraitį — neišblėsęs prisiminimas senųjų pirktinių vestuvių, prakti­kuotų gentinėje bendruomenėje.

Bet šis prisiminimas taip apkartintas! Senovinė išpirka, mokama už nuotaką (šiam papročiui Įprasta taikyti „kalymo” terminą) buvo paprotinė norma, kuria buvo reguliuojami visi vedybiniai santykiai. Tai buvo norma, neturinti alternatyvos, nekelianti pasipiktinimo ar maišto. O naujajame vestuvių ceremoniale, kurio ašimi tampa nuotakos asmeninis likimas, senovinės išpirkos atgarsiai, išlikę archainiame apeigų sluoksnyje, jau atrodė brutalūs, žeidžiantys orumą ir griaunantys visos aplinkos jaukumo iliuziją.

Lyg parduodama ir perkama pasijusdavo nuotaka apdovanojimo apeigoje, kuri aukštaičiuose, kaip minėta, buvo vadinama „vadavimu”. Vadavimas — tai varžytynės tarp jaunojo ir jaunosios palydovų, iš kurių vieni „perka” marčią, kiti „vaduoja” seserį. Jaunoji per vadavimo apeigą rauda, todėl ir surinkti pinigai vadinami raudotiniai.

Dainoje nevaduoja nei tėvelis, nei močiutė, nei brolelis, nei sesulė: tėvelis neparduoda jautelių, močiutė margų skrynelių, brolelis  žirgelio, sesulės žalios rūtelės. Vaduoja tik bernelis aukso žiedeliu. Išperkant kraičio skrynias, aitria gaida skamba dainos, kalbančios ne tiesiog apie išpirką, bet, kaip ir anoje va­davimo dainoje, apie artimųjų abejingumą, išskaičiavimu pakeis­tus draugiškus jausmus,, kietaširdiškumą.

Neįprastas ir netikėtas brolių pasibodėjimas sese, jos iš namų varymas dainoje paaiškintas brolių noru daugiau šieno išsipjauti, daugiau rugių pasisėti.

Taigi į romantiškai pakilią vestuvių poeziją šiurkščiai įsibrauna „sandėrio” dvasia. Dukreles santykiai su sava šeima atsigręžia į mus proziškąja puse. Žinoma, nepagražinta su grynai ūkiniais interesais pati savaime nėra dainos objektas. Todėl štai nė menka užuomina dramatinės įtampos momento dainose neprasikiša rūpestis dėl kraičio, pasogos dydžio, kas tikrovėje visada turėjo nemažą reikšmę, o pobaudžiaviniame kaime tapo ir lemiamu vestuvių veiksniu. Dainose nekuriamas objetyvios aplinkos vaizdas. Kasdieniška tikrovė jose iškyla tiktai kontrastas šviesių svajonių, ilgesio plotmei. Kraičio išvežimo daina „Seniai nekenčia” karčiai primena apie ankštumą valstiečių namuose, vietos trūkumą pasėliui (pasėlis — tėvo žemėje sūnų, savo reikalams, pasisėjami javai, linai) ir galimus dėl to vaidu Bet šitoks ankštumas yra ne priežastis dukrelei jaunystės džiaugsmų gailėtis, ją iš namų varyti,— sielvartaujama dainoje. Priekaištas broliams —tai kraštutinė, „audringoji” asmeninės vali ir ryžto išraiška vestuvinėje lyrikoje. Priekaištu prasiveržęs ašrus socialinis motyvas, ankštos buities vaizdas, suteikė apeiginiam dramatizmui prasmingumo ir aktualumo.

O priekaišto atgarsiai, pasekmės? Jas įskaitome tame pačiame dainų pluošte. Skundą cituotoje dainoje lydi įsiterpianti užuomina į brolių ir sesers ankstesnį bendravimą, neišskiriamą artimu­mą: „Išsibodėsite,/Mano broleliai. Su dviem trim nedėlėlėms./Ai, pasigesit,/Mano broleliai,/Su viena valandėle”. Kitame dainos va­riante, išspausdintame to paties „Svotbinių dainų” tomo tolesnia­me puslapyje, šita mintis apie artimumo saitų tvirtumą yra jau plačiau atskleista ir sukonkretinta labai būdingu liaudies pa­saulėjautai motyvu. Seselė, kaltindama brolius pasibodėjimu, gai­laudama dėl neišsitekimo, vaizduojasi paliekamus tėvų namus pra­ėjus vienai „nedėlėlei”. Graudenasi ne dėl to, kad jos jau čia nebebus, bet kad jos pareigų niekas taip stropiai neatliks, darbų nenudirbs.

Nuo barnio pirmose eilutėse („Seniai nekenčia”) iki gailaus rū­pesčio esama vidinio vieningumo. Kaip tik šis variantas, lyginant su anksčiau minėtu, atrodo meniškai tobulesnis ir natūralesnis. Užkrečianti čia yra atsiskyrimo nuotaika: „O aš išeisiu/Šį rude­nėlį, /Išsivešiu skryneles”. Todėl ir močiutei jaučiama pagaila to­kia jaudinamai nuoširdi. Dukrelės suartėjimas su močiute, jau po santuokos, pasikeitus jų santykiams, lemia skaidriai minorinę to­naciją, nostalgija apgaubtą trapų poetiškumą, būdingą apskritai pojungtuvinėms dainoms (pvz., žinomoji „Oi žiba žiburėlis”).

O galutinė dainos prasmė kupina didelio žmogiškumo. Kas atrodo neįmanoma egocentrinėje lyrikoje, savo asmeninių siel­vartų pamiršimas, galvojant apie kitus, visai natūralu liaudies poezijoje, kuri paprastai visada įkūnija gerus norus, maloningas viltis. Gero linkėjimas kitam liaudies pasaulėjautoje stipresnis už asmeninę nuoskaudą. Prisilietus prie realių rūpesčių, gimstant laimės nepatvarumo minčiai, atsiranda vis nuoširdesnio suprati­mo ir užuojautos.

(D.Sauka “Lietuvių tautosaka”)

Turtingiausias, visoje Lietuvoje prigijęs ir turintis tradiciją dainų žanras — vestuvių dainos. Suvešėjo šis žanras atitinkamų apeigų gyvybingumo, didelio patvarumo dėka. Atsiradusios apei­gų pagrindu, mėgstamiausios vestuvių dainos taip išpopuliarėjo, taip gyvai skambėjo, jog atitrūkusios nuo vestuvių iškilmių, tapo įprastinio, žinomiausio repertuaro pagrindu. Kas negirdėjo mūsų krašte „Susvartyk, antele” ar „Tykiai tykiai Nemunėlis teka”, ar „Oi žiba, žiba žiburėlis”!

Vestuvių apeigos — plati, sunkiai aprėpiama sritis. Turime jų įdomių aprašymų iš senesnių laikų, XVI—XVII a. (vadinamąją Sūduvių knygelę ir M. Pretorijaus ..Prūsijos įdomybes”), turime A. Juškos išsamiąją „Svotbinę rėdą” ir kapitalinį dainų rinkinį „Lietuviškas svotbines dainas” (1955 m. leidime į II – jį tomą dedama ir ..Svotbinė rėda”). Ir vienos, ir kitos etnografinės srities atstovas ras literatūros apie savo gimtinės vestuvių papročius: žemaitis pasiskaitys apie juos Valančiaus, Žemaitės prozoje, dzū­kui tiks V. Krėvės-Mickevičiaus pateiktas aprašas (Mūsų tauto­saka, 1930, t. 2), kupiškėnui — B. Buračo studija (Tautosa­kos darbai, 1935, t. 1).

Bet vos ėmę gretinti šituos aprašus, nuleidžiame rankas. Daug kas apeigose sumišę, neįmanoma atstatyti tikslios tvarkos, kuria turėtų nuosekliai išsidėstyti ceremonialo grandys. Pasaulėvaizdis, susiklostęs vestuvių tautosakoje, yra atsiradęs anaiptol ne iškart, daugeliu gijų jis siejasi su ankstyvesniais ar net labai tolimais amžiais, įspėti vaizdo prasmę, atidengti jo šaknis kartais taip pat sunku, kaip ir stebuklinėje pasakoje.

Tradicinės kaimo vestuvės aptartinos Įvairiais atžvilgiais. Bet labiausiai jose domina nuotakos išgyvenimų dramatizmas: neno­ras užmiršti džiaugsmingas jaunas dienas, skirtis su tėviške, še­šuro namų baimė. Ar tai tikra? Ar tik suvaidinta? Šiandieninio skaitytojo laukia psichologinis išbandymas — kaip atjausti nuota­kos rypavimą. Dabartiniam jaunam skaitytojui nepigu užkąsti juo­ką nagrinėjant dainas, kur kalbama apie nuvytusias rūteles ir raudančią mergelę — lyg tai ir būtų visa vestuvių esmė. Kokis čia ir šventė, kokios vestuvės!

Skaitytojas, matyt, neturėtų laikyti vedybų vien „širdžių są­junga”, nes net mūsų laikais toks grynai emocinis požiūris gyvenimo praktikoje nepasiteisina. Juo labiau jis netiko senajam patriarchaliniam kaimui, kur tėvų ir vaikų, dabartinės ir visų anks­čiau gyvenusių kartų ūkinė, socialinė veikla sudarė nepertraukia­mą grandinę, kur asmeninė laimė buvo neatskiriama nuo visos šeimos gerovės. Emociniams motyvams patriarchalinėse vestu­vėse tenka keleriopai mažesnis vaidmuo nei šiandieninėje san­tuokoje. Nuotakos verkimo, kurį šiandieninis skaitytojas aiškinasi tik kaip jos pačios asmeninę „dramą” ir tokio negali perprasti, iš tiesų negalima atplėšti nuo visų patriarchalinio kaimo papro­čių, gyvenimo būdo ir psichologijos.

Vestuvės — šventė! Daugybės žmonių, nepaprasto entuziaz­mo, XVII a. Prūsijos lietuvių kultūros tyrinėtojas T. Lepneris, susigraudinęs ir pasipiktinęs, meldė Prūsijos didįjį kunigaikštį, kad uždraustų lietuvių valstiečiams šitą „sibaritinį” malonumą, trunkantį visą savaitę ir taip nustekenantį bėdžius, jog jaunie­siems po visų vaišių ir dovanų dalijimo nebelieką net gyvenimo pradžiai. O Margionyse (Varėnos rajone) senukai man pasakojo apie savo jaunystės laikų vestuves: kad ir kokie neturtingi buvę, o surinkdavę iš viso kaimo varškės, prikepdavę „babkų“ — bulvi­nių plokštainių, dažydavę „babkas” į varškę ir taip vaišindavęsi linksmi, net be degtinės, bent kelias dienas. Šventė, kurioje da­lyvavo ne tik plati giminė, bet ir ko gero visas kaimas, buvo šven­čiama laisvai, triukšmingai ir kartu organizuotai, pagal vieningą vietinių tradicijų planą jų scenarijų. Apeiginis veiksmas sutelk­davo visų dėmesį ir kiekvieną pastatydavo į savo vietą. Pagrin­diniai veikėjai – piršlys, svočia, maršalka, vyriausiasis pabrolys, vyriausioji pamergė — turėjo iniciatyvą savo rankose, žaidimuo­se, šokiuose, dainuoti įsisiūbuodavo visas, vestuvininkų pulkas.

Vestuvės — masinis, šventinis teatralizuotas vaidinimas, pana­šus į visokius karnavalinius renginius, kurie vykdavo viduram­žiais miestų, kaimų aikštėse ir gatvėse. Vestuvių vaidinimo pa­grindą sudaro dviejų pulkų — jaunojo ir Jaunosios — nuolatinis tarpusavio “priešiškumas“ ir kova. Vestuvės taip pat ir jausmų teat­ras. Realūs išgyvenimai, kuriuos patiria ištekanti mergina, čia pastiprinami, paryškinami — parodomi viešai. Šitas nuotakos siel­vartas. išsiliejantis virkavimais (nuotakos raudojimais) ir grau­džiomis dainomis, turi paveikti kitus, daryti emocinį efektą, nes toks raudojimas yra būtina visuotinės šventės dalis. Ir pulkų priešiškumas, ir nuotakos ašaros — vestuvių šventės turinys tai paaiš­kinama istoriškai. Šaunios vestuvių šventės pradžią turime nu­kelti į praeitį nors ir ne į pačius tolimiausius amžius.

Pirmykščių genčių papročiai rodo, kad kol neįsitvirtinęs pat­riarchalinis gyvenimo būdas, kol moteris ir ištekėjusi likdavo savo namuose, kol ji ūkiškai ir socialiai buvo nepriklausoma nuo vyro, tol vestuvių apeigos nesudėtingos, net gana formalios. Merginos nutekėjimas j vyro namus pradeda kitą moters gyve­nimo fazę, pagrįstą jos nesavarankiškumu, priklausomybe. Štai tada ir vestuvės tampa iškilminga švente. Turtingas vestuvių ceremonialas atspindi šito istorinio posūkio psichologiją: įveik­dama jaunosios giminės pulko pasipriešinimą ir pačios nuota­kos sielvartą, triumfuoja jaunojo pusė. Jaunosios pulko pasiprie­šinimas turi būti ryžtingas (po mergvakario, laukiant jaunikio, statomos įvairios kliūtys, užtveriamas kelias, užkeliami vartai, svečius sutinkant šaudoma), nuotakos ašaros turi būti tikros — tada tik ir vyro giminės pergalė, pačių patriarchalinių principų  pergalė bus įtikinama.

Šeimos santykiai evoliucionavo. Stambią patriarchalinę namų bendruomenę (“su suaugusių sūnų šeimomis, kartu gyvenančio­mis“), būdingą pirmykštės gentinės santvarkos instituciją, pakeitė atskirai gyvenanti patriarchalinė šeima. Bet ir ji išsaugojo di­džiąją patriarchalinę privilegiją — vyro paveldėjimo teisę, vyro vyresniškumą šeimos santykiuose. Tas pranašumas naujo šeimos nario — marčios atžvilgiu įgaudavo gana despotišką formą. Ši­toks pranašumas yra atsispindėjęs pasaulėžiūroje, moralėje, pa­pročiuose. Atsispindi, pavyzdžiui, paniekoje, su kuria kalbama apie marčią XVII a., patarlėse. Marti jose lyginama su neapken­čiama baudžiava, su neišbrendamu vargu: „Baudžiava mums privinčiavota kaip marti”.

Vis dėlto vestuvių ceremonialas, evoliucionuojant šeimos struk­tūrai, nebeteko pirmykščio istorinio aktualumo. Įsisenėjusi gyve­nimo tvarka nebereikalavo patriarchalinių principų patvirtinimo. Tad ir sakraliniai, senieji teisiniai papročiai, įpinti į vestuves, prarado ankstyvesnę prasmę. Visa tai darėsi daugiau panašu į šventinį žaidimą. Senosios apeigos, papročiai, inscenizuojantys nuotakos pagrobimą ar pirkimą — tai yra vienokią ar kitokią san­tuokos formą be pačios nuotakos sutikimo, iš dalies prisigėrė jau kitų laikų dvasios — despotiškų vyro namų baimės. Giminių prie­šiškumas ir varžybos buvo tik teatrinis žaidimas, o gąsdino ir graudino apskritai moters padėties netikrumas, priklausomybė ir tiesiog beteisiškumas, kurį skaudžiai tekdavo patirti marčiai. Ves­tuvių iškilmės poreforminiu laikotarpiu kartais jau atrodydavo ir kaip absurdiškas spektaklis, kai vieninteliu magiškos reikšmės argumentu tapo ant stalo teškiamos šimtinės. Tai buvo naujas nuotakos pažeminimas, ir, be to. gana tikėtinas, įprastinis. „Ka­dangi nuo pasogos dydžio, jos vertės faktiškai didele dalimi pri­klausė jaunavedžių šeimos tolesnė materialinė padėtis, pasoga buvo svarbiausias tiek šeimos sudarymo, tiek jos narių tarpusavio santykių kriterijus”.

Vestuvių ceremonialas, netekdamas pirmykščio prasmingumo, kita vertus, leido suvokti šventę kaip žmogaus gyvenimo svar­baus tarpsnio pradžią. Apeiginiai veiksmai, nebeturintys senosios teisinės, sakralinės ir kitokios reikšmės, ėmė veikti emociškai. Vestuvės buvo išgyvenamos kaip lūžis, sukrėtimas. Ėmė ryškėti ir kažkokia bendra savo gyvenimo sąvoka. Jaunus dienos ir toli­mesnė ateitis pas anytą. Kaupėsi svajonės ir prisiminimai, nuo­skauda ir rezignacija. Jausmų brendimu tik galima paaiškinti ir nepaprastą vestuvių poezijos suklestėjimą.

Vestuvinių dainų yra susikaupę jau apie 85 000 variantų, kurie sudaro 2106 skirtingus tipus. Jaunosios pusėje dainuojama dau­giau— 1307 dainų tipai, jaunojo pusėje — 799.

Su apeigomis dainos susijusios nevienodai glaudžiai ir tiesio­giai. Yra dainų specialios paskirties, kuriomis siekiama tiesio­ginio efekto vestuvių sėkmei, kurios būtinos apeiginiam veiksmui. Bet dauguma dainų atliepia tik tam tikrą apeigų ciklą, tik pa­čiu motyvu pritampa prie apeigų scenarijaus ir duoda daugiau laisvės vaizduotei. Liaudies gyvenime nėra geresnės galimybės kaip vestuvės pamąstyti apie visą žmogaus dalią, apie gražiuo­sius ir tamsiuosius jos tarpsnius, tad savaime aišku, kad šiose dainose atsiveria daugiau jausmų gilumos, kokios nematyti ki­tuose poetiniuose žanruose.

(D.Sauka “Lietuvių tautosaka”)